Maži dideli dalykai

Esu Edvinas Valikonis – prekių ženklų konsultantas ir strategas, dirbęs su didžiausiais Lietuvos prekių ženklais, nuo tech iki prekybos, nuo statybos sektoriaus iki atominės jėgainės, o pastaruoju metu – besidarbuojantis ir su NVO projektais. Skaitykite mano rašomą „montag” naujienlaiškį, susisiekime ir „LinkedIn”.

Jau daugybę metų dirbu rinkodaros ir komunikacijos agentūrose projektų vadovu, kūrybos vadovu, dabar – strategu. Per šį laiką spėjau padirbėti su mažiausiais ir didžiausiais prekių ženklais Lietuvoje, o nemažai – ir su reikšmingomis užsienio organizacijomis, bet absoliučiai didžiausia šių projektų dalis vis dėlto buvo komercinė.

Negerai.

Sąžinės balsas padarė savo ir šiemet paskelbiau atvirą kvietimą – ieškojau NVO ar labdaros projekto, kuriam galėčiau sukurti vertės įdarbinęs savo įgūdžius, taip atiduodamas tam tikrą duoklę visuomenei. Neapsibrėžiau net labai konkrečioms paslaugom – kokia problema bus, tokią ir spręsiu, tais įrankiais, kuriuos turiu. Rasti NVO kandidatų tai pavyko – netgi penkiolika. Sunkiau sekėsi išsirinkti tik vieną organizaciją, todėl nuo metų pradžios jau sudalyvavau keliuose projektuose, kurių vardų kol kas neminėsiu. Taip jau nutiko, kad tuo pačiu metu Giedrė Šopaitė pasiūlė skaityti ir pranešimą konferencijoje „Fundraising Summit” – negalėjau nesutikti.

Nuo pirmos dienos, kai pasakiau „taip” dalyvavimui, kaupiau šiokį tokį idėjų sąrašėlį – mintis, užrašus, pastabas, įžvalgas, refleksijas, ištikusias po kiekvieno jau minėtų pro bono darbų etapo aptarimo.

Tik po kurio laiko supratau, kad tai – ne išmokimai, o atmokimai.

Šių projektų metu daug kalbėjome ne apie problemas ir sprendimus, o apie abejones, baimes, nuovargį, varžymąsi ar neužtikrintumą renkantis. Iš esmės – apie tai, ką reiškia būti žmogumi. Tarp žmonių. Su ribotais žmogiškaisiais ištekliais. Viskas susidėliojo į vietas – nusprendžiau, kad mano didžiausios išvados iš šio laikotarpio – atsakymai į daug kartų girdėtas abejones, kurias įvardinau penkiomis savotiškomis taisyklėmis. Taisyklėmis, kurios leidžia netrukdyti sau nuveikti kažką prasmingo, efektyvaus ir veiksmingo.

1.UNINVENT (arba mano atsakymas žmonėms, sakantiems „neturime idėjų”)

Galbūt man bepigu kalbėti, nes beveik dešimt metų kasdien dirbu su idėjomis, bet… Kuo daugiau jų pamatau, tuo daugiau nauja idėja atrodo kaip senos idėjos pakaušis.

Nauja viskas, nieko naujo.

Dirbdamas prie pro bono projektų, susigalvojau apribojimą, virtusį didžiuliu pranašumu – laiko limitą. O tai reiškė, kad reikėjo judėti greitai, skiriant keletą valandų kiekvienam proceso žingsniui. Garbės kodeksas iškart išskrido pro langą – reikėjo kažko imtis. Padariau tai, ką turėtų padaryti kiekviena maža, suvaržyta, ant kojų dar nestovinti organizacija: susirinkau viešai prieinamą informaciją apie tai, kaip NVO veikia. Finansavimo struktūra, lėšų pritraukimo tipai ir rėmimo žinutės, savanorystės formatai, komunikacijos turinys ir tonas ir didžiosios iniciatyvos. Viskas pasiekiama, viskas pasiskolinama.

Kai stovėsite ant kojų, prašau: investuokite į idėjas. Kol dar vos paeinate – nereikia išradinėti turbūt 80-90% dalykų, kuriuos jūsų organizacija daro, sako ir galvoja.

2. UNPERFECT (arba atsakymas žmonėms, teigiantiems, kad jie „neužtikrinti, ar idėja teisinga”)

Velniop buvimą teisiu ar teisingu, atsakysiu jums. Netobulinkit sprendimų tol, kol jie akli kaip naujagimiai kačiukai. Produktų dizainas iš mokslo pasiskolino „hipotezės” terminą, o jau po to jį pasiskolino, kas tik netingi. Hipotezė yra argumentuotas spėjimas, kad padarius a, nutiks b. Jei žiūrėsim dar plačiau, hipotezė yra mąstymo modelis, forma su ne itin ryškiu turiniu, lego kaladėlė, kurią įtariam esant vieno ar kito didesnio lego komplekto dalimi.

Hipotezes ypač pravartu naudoti ir tokiuose projektuose – ką ir padariau. Į kiekvieną projekto etapą nešiausi po 5 potencialius sprendimus, kad ir netobulus ar netikslius.

Tokie spėjimai gali būti naudojami ne tik kaip atsakymas į išsikeltas problemas, bet ir kaip diskusijos ar spekuliacijų objektas. Apie kažką kalbėti lengviau negu apie nieką. Mano į projektus atsineštos hipotezės buvo apie tai, kaip organizacija galėtų veikti, ką sakyti, ko daryti mažiau ar išvis nedaryti, o į ką sudėti daugiau jėgų. Apie tai, kokia turėtų būti vizija, ir apie tai, kokio dydžio ir gylio turėtų būti tos vizijos išbandymas realybėje.

Kalbu apie labai paprastus dalykus:

– „O kas, jei savo veikloje atsisakytume daryti x?”

– „O kas, jei pamėgintume lėšų gauti iš y?”

– „O kaip viskas veiktų, jei staiga komunikuotume z?”

Tikslumo nereikėjo, nes jo nereikia daug kur – viską galima išgryninti ir ištobulinti vėliau, jau įsitikinus, kad yra bent minimalus tikėjimas, visų pirma, organizacijos viduje, ir jau tada – auditorijos gretose.

3. UNSCALE (arba atsakymas žmonėms, manantiems, kad jie „neturi resursų padaryti kažką didelio”)

Kaip maža šalis, kartais įprantame jaustis ir kaip maži žmonės, įtikinti, kad tik dideli veiksmai yra verti darymo (prisiminiau šį Karolio Kaupinio tekstą).

Wrong.

Jei skolintumės dar vieną sąvoką iš produktų dizaino, „MVP” terminas gerai apibūdina, kaip turėtume traktuoti savo naujas, nepatikrintas idėjas, veiklas, sprendimus, žinutes: kaip bandymus, kurie, savo ruožtu, jau leidžia lengviau apsispręsti, veikia mūsų idėja ar ne.

Pataikyti iš pirmo karto į dešimtuką ar tiesiog pasitikrinti taiklumą? Jūs man atsakykit, kas paprasčiau. Aš palauksiu.

MVP lygiu gali būti testuojama viskas, ir daugybė sprendimų organizacijoje, strategijoje, lėšų pritraukime ir komunikacijoje yra grįžtami, ne galutiniai. Išnaudokime tai – testuokime.

4. UNSOLO (arba atsakymas besiteisinantiems, esą „neturime laiko/įgūdžių/jėgų”)

Prisipažinsiu, į pro bono avantiūrą irgi įbėgau kaip Švarcnegeris.

Vienas prieš visus, įsitikinęs, kad viską turiu sugalvoti ir atlikti pats. Iki gavau „LinkedIn“ žinutę:

„Noriu pasiūlyti, galbūt yra reikalinga pagalba su pro bono darbais, o mainais būtų galima įsilieti į procesą, dalyvauti susitikimuose su organizacijomis/ nvo/ su kuo yra sutarta pasidarbuoti? Suprantu, kad ateinu kiek iš kitos srities, tai didele apimtimi padėti tikriausiai negalėsiu/ neturėsiu kompetencijų, bet galbūt reikalinga pagalba sprendžiant parastesnius, buitiškesnius klausimus.”

Tai atvėrė man akis – aš nesu vienas. Ir NVO nėra vieni. Visada yra, kas palaiko.

Tuo darkart įsitikinau parašęs keletą žinučių nepažįstamiems iliustratoriams apie sudalyvavimą vienoje nedidelėje projekto dalyje:

– „Labas, gal norėtum prisidėti prie x?

– Taip”.

Turime išmokti priimti įvairaus pobūdžio pagalbą. NVO sritis neturi prabangos sakyti, kad dirbame tik su savanoriais, visi kiti, prašau, apsisukite ir eikite atgal.

Kai mums sako „taip”, turime sakyti: „taip, ir!”.

5. UNHUMBLE (arba atsakymas tiems, kurie prisiekia, kad „neturi ką komunikuoti”)

Žinoma, jūs neturite, o štai „LIDL” ir „MAXIMA”, komunikuodami apie nuošimčio dydžio nuolaidas silkės kainose – turi.

Nesikuklinkime. Komunikuoti ne tik turite ką, bet ir privalote – mirgėkite tiek, kiek leidžia rankos. Pasakokite apie viską: nuo idėjų iki galutinių sėkmių ar nesėkmių, nuo kvietimų iki pagyrimų tiems, kas prisijungė. O svarbiausia, atsiminkite: rizika būti neišgirstam kur kas didesnė, nei rizika atsibosti savo žinutėmis. Tad kartokitės, kartokitės, kartokitės.

***

Esmių esmė yra tokia: reikia mažiau laiko nei manote, kad sukurtumėt daugiau poveikio nei tikitės.

Pasikartokime penkias taisykles dar kartą:

• Uninvent. Neišradinėjam sprendimų, kurie jau yra sugalvoti – vokime struktūras, skolinkimės įkvėpimus, eikime išmintais takais tol, kol renkamės tarp to ir nieko nedarymo.
• Unperfect. Keliame hipotezes, vertiname, jei įmanoma – tikrinamės su kolegomis, tada – su auditorijomis.
• Unscale. Atliekame bandymus, eksperimentus, traktuojame patį veiksmą kaip būdą mokytis.
• Unsolo. Naudojamės palaikymu ir gera valia, kurią išprovokuoja mūsų veikla – priimame visų formų ir dydžių pagalbą ir skatiname ją, nesitikėdami, kad kiekviena pagalba virs gyvenimo trukmės savanoryste.
• Unhumble. Kalbame daug. Apie pradžią ir pabaigą, apie procesą ir procesą, apie dabar ir galiausiai. Svarbiausia – neužsičiaupiam. Tai didžiausias pavojus.

Kiekvienas iš šių dalykų turi potencialo tapti dideliu. Visi kartu – dar daugiau.

Pabandykime. Visi – tai galioja ne tik NVO.

_{Tekstas parengtas remiantis Fundraising Summit 2026 skambėjusiu to paties pavadinimo pranešimu}.