Kodėl projektinis finansavimas neišgelbės NVO sektoriaus?
Lietuvos nevyriausybinis sektorius jau keletą dešimtmečių gyvena projektinių pinigų ritmu. Pinigai ateina – planuojame, įgyvendiname, atsiskaitome. Ir vėl iš naujo. Per dvidešimt metų šiame sektoriuje man teko dirbti su daugybe projektų – nuo paraiškų rašymo iki viešųjų pirkimų, nuo mažų savivaldybės kvietimų iki europinių fondų. Ir nors šis finansavimo būdas turi savo vietą, jis – nei tvarus, nei išlaisvinantis.
Štai septynios priežastys, kodėl vien projektinis finansavimas nevyriausybinėms organizacijoms – ne išeitis.
1. Finansuoja savo, o ne jūsų tikslus
Kiekvienas projektinis kvietimas turi aiškiai apibrėžtą tikslą – ir jis visada atspindi finansuotojo prioritetus. NVO, siekdamos gauti lėšų, dažnai „pataiko“ į šiuos prioritetus prisitaikydamos – koreguodamos savo veiklas, o kartais net misiją. Taip gimsta projektinės organizacijos, kurios kasmet „keičia veidą“, prarasdamos savo identitetą ir aiškumą, kodėl iš viso buvo įkurtos.
2. Kalba ne žmonėms, o vertintojams
Projektinė kalba – tai biurokratinė kalba. Ji skirta paraiškų vertintojams, o ne bendruomenei ar aukotojams. Dažnai tai pasimato ir viešoje komunikacijoje – kampanijos pavadinimas kaip iš ministerijos dokumento, ilgi formalūs sakiniai, pasiekimai, apibrėžiami per „metodikas“ ir „darbo grupių posėdžius“. Tuo tarpu realūs socialiniai pokyčiai, žmonių istorijos, vertė gavėjui – paliekami nuošalyje.
3. Daug administravimo, mažai vertės
Projektinis finansavimas neišvengiamai susijęs su detaliu atskaitomumu. Tarpinės ir galutinės ataskaitos, mokėjimo prašymai, pirkimų dokumentai – visa tai reikalauja nemažai resursų. Problema ta, kad visa ši veikla dažnai nesukuria jokios tiesioginės vertės nei organizacijai, nei jos paslaugų gavėjams. Mažesniuose projektuose administravimo našta tampa tiesiog neproporcingai didelė.
4. Biudžetinis nelankstumas – iššvaistyta galimybė
Įgyvendinant projektą, kartais lieka keli nepanaudoti eurai – bet jų ne visada galima skirti kitoms reikmėms. Ir ne tik negalima – kartais net grąžinti draudžiama. Tokiose situacijose akivaizdu, kad ne efektyvus lėšų panaudojimas yra svarbiausias, o „įsisavinimas“. Ir tai rodo sisteminį požiūrio į lėšų vertę trūkumą.
5. Ne tam, kad tęstųsi
Projektinis finansavimas retai kada skirtas tęstinėms paslaugoms. Dažniausiai tikimasi naujovių – metodikų, tyrimų, produktų. Bet kas išlaikys šių rezultatų tęstinumą? Dalis jų lieka stalčiuose, nes projektas baigėsi. Jei darbuotojo alga „pririšta“ prie projekto, o pagrindinė veikla lieka „šalia“, prioritetai neišvengiamai susijaukia. Galiausiai tai reiškia mažesnę naudą bendruomenei.
6. Nepastovus ir neprognozuojamas
Kvietimo laikas, biudžetas, vertinimo kriterijai, rezultatai – visa tai priklauso tik nuo finansuotojo. Net gerai parengta paraiška gali būti atmesta dėl subjektyvių priežasčių. Politiškai nepatogi organizacija? Nepritaikytas vertinimo modelis? Visa tai realu. Ir todėl planuoti 3 ar 5 metų strategijas, remiantis tik projektiniu finansavimu, yra lyg planuoti ateitį žiūrint į rūką.
7. Konkurencija auga, bet pinigų – ne
Projektinių kvietimų biudžetai dažnai būna labai riboti. Paraiškas pateikia kelios dešimtys ar net šimtai organizacijų, o finansuojamos vos kelios. Tai ne tik mažina šansus, bet ir augina frustraciją. Kai kurios NVO siūlo sprendimą – didinkime projektinius biudžetus. Tačiau didesni kvietimai reiškia tik dar daugiau konkurencijos dėl to paties euro.
Ką vietoje to?
Projektinis finansavimas gali būti vienas iš šaltinių, jei kvietimas dera su organizacijos tikslais. Bet ilgalaikis stabilumas ateina tik per diversifikuotą biudžetą – kai organizacija turi bent tris tarpusavyje nepriklausomus finansavimo šaltinius. Parama iš fizinių ir juridinių asmenų, socialinis verslas – tai sritys, kurių potencialas Lietuvoje dar neišnaudotas.
Projektai sektoriaus neišgelbės. Jei būtų galėję – būtų jau tai padarę.