Pyktis, kerštas, panieka ir atpildas – netikėčiausi motyvai paaukoti

Daugelį metų filantropijos tyrimuose daugiausia dėmesio skirta altruizmui, empatijai ar asmeninei naudai. Tačiau pastarąjį dešimtmetį išryškėjo visiškai kitokios, kiek netikėtos priežastys, kurios įkvepia žmones aukoti. Tai – stiprios neigiamos emocijos, moralinis pasipiktinimas ar net noras „nubausti“ kaltąjį. Šią kryptį akademikai vadina atpildo filantropija (angl. „Retributive Philanthropy“) – kai parama skiriama tam, kad būtų baudžiamas žmogus, priėmęs žalingą sprendimą, arba jam oponuojama.

Užsienio viešojoje erdvėje vis dažniau girdime terminus įniršio filantropija (angl. „Rage Philanthropy“) ir paniekos filantropija (angl. „Spite Philanthropy“), o visai neseniai atsirado ir nauja konstrukcija – keršytojų filantropija (angl. „Avenger Philanthropy“). Kartu jie atskleidžia intriguojantį fenomeną – kartais noras „duoti atgal“ tampa impulsu „duoti“.

Pyktis kaip aukojimo variklis: įniršio filantropija (angl. „Rage Philanthropy“)

Įniršio filantropija apibūdina impulsyvią paramą, kylančią iš stipraus pykčio ar nusivylimo visuomeniniais įvykiais. Tai emocinė reakcija, savotiška protesto forma, kai žmonės aukodami siekia priešintis neteisybei arba politikos sprendimams, kurie kelia grėsmę tam tikroms vertybėms. Psichologijoje tai vadinama empatiniu pykčiu – situacija, kai žmogus nėra tiesiogiai nukentėjęs, tačiau jaučia pareigą veikti dėl kitų.

Šis reiškinys ypač išryškėjo po 2016 m. JAV prezidento rinkimų. Tokios pilietinės laisvės ir moterų teisių organizacijos kaip „ACLU“ ar „Planned Parenthood“ per kelias savaites sulaukė neregėto aukojimų antplūdžio, nes daugybė žmonių siekė taip išreikšti savo nepritarimą naujos administracijos politikai. Įniršio filantropija nukreipta ne į konkretų žmogų, o į platesnę politinę ar socialinę grėsmę – tai tarsi bandymas atsverti priimtus sprendimus ir jų keliamą pavojų tam tikroms grupėms ar teisėms.

Paniekos filantropija (angl. „Spite Philanthropy“): dovana iš principo ir… dėl įžeidimo

Nors šis motyvas ir giminingas pykčiui, jis turi gerokai aštresnį emocinį atspalvį – panieką ir atstūmimą. Paniekos filantropija reiškia aukojimą specialiai tam, kad būtų įžeistas ar pažemintas kito žmogaus palikimas ir vertybės. Tai nėra vien palaikymas tam tikrų idėjų – tai sąmoningas pasirinkimas remti organizaciją kaip atsaką žmogui, su kuriuo visiškai nesutinkama.

Po radijo laidų vedėjo ir abortų priešininko Rush Limbaugh mirties tūkstančiai žmonių jo vardu aukojo „Planned Parenthood“. Tai buvo simboliškas pareiškimas prieš jo daug metų demonstruotą pašaipą ir kritiką reprodukcinių teisių ir feminizmo temoms. Šis motyvas puikiai atsispindi ir popkultūroje – seriale „Succession“ senelis specialiai visą savo turtą palieka aplinkosaugos organizacijai „Greenpeace“, taip tarsi „įgel­damas“ anūkui, kurio požiūris jam nepriimtinas.

Keršto filantropija (angl. „Revenge Philanthropy“): kai parama tampa bausme

Keršto aukojimas (angl. „Revenge Giving“) nurodo aukojimą su tikslu įgelti konkrečiam žmogui, tačiau akademiniu požiūriu kerštui būtinas tiesioginis žalos atpildas. Aukojimas tokios reakcijos nesukuria – jis nekenkia tiesiogiai „taikiniui“, todėl griežtai kerštu to vadinti negalima.

Dėl to tokia parama labiau priskiriama atpildo filantropijai. Čia svarbiausia moralinė reakcija į suvoktą tyčinę skriaudą. Aukotojai tiki, kad blogi veiksmai buvo sąmoningi, nejautrūs ir be atsiprašymo, todėl atsiranda stiprūs moraliniai jausmai – pyktis, panieka, pasibjaurėjimas. Iš jų gimsta noras nubausti, net jei bausmės forma yra finansinė parama priešingą vertybinę poziciją atstovaujančiai organizacijai.

Keršytojų filantropija (angl. „Avenger Philanthropy“): viešas ir humoru paremtas atsakas

Naujausias ir turbūt įdomiausias reiškinys – keršytojų filantropija. Skirtingai nei pyktį ar panieką atspindinčios formos, čia emocijos transformuojamos į viešą, kolektyvinį, dažnai humoru paremtą veiksmą. Tai socialinis judesys, kuriame moralinis pasipiktinimas susipina su žaismingumu, o rezultatas – masinis mobilizavimasis internete.

Keršytojų filantropijos esmė yra ta, kad aukojama reaguojant į žmogų, laikomą „antagonistu“, tačiau naudos gavėjas yra NVO, o pats veiksmas vyksta viešai ir dažniausiai su humoristine potekste. Humorą čia galima laikyti diplomatiniu ginklu – jis padeda ne tik išlieti pasipiktinimą, bet ir paskatinti kitus jungtis prie iniciatyvos. Ir nors aukojimas kainuoja, žmonės dažnai jaučia didelį moralinį pasitenkinimą, nes viešai parodo savo poziciją ir kartu pasiekia didesnį kolektyvinį efektą.

Įsimintiniausias pavyzdys – daugiau nei 80 tūkst. žmonių, paaukojusių „Planned Parenthood“ tuometinio išrinktojo viceprezidento Mike‘o Pence‘o, kuris griežtai priešinosi organizacijai, vardu. Tai tapo tarptautine protesto akcija, o humoras čia atliko mobilizavimo funkciją. Panašių atvejų būta ir Jungtinėje Karalystėje. Politiko Nigelo Farage kritika Karališkojo nacionalinio gelbėjimo valčių insitituto (RNLI) gelbėtojams įkvėpė Simoną Harrisą surinkti 119 tūkst. svarų naujam gelbėjimo laivui, kurį pasiūlyta pavadinti „Skraidančiu Farage‘u“ (angl. „Flying Farage“). Šie pavyzdžiai rodo, kaip galima sujungti moralinį pasipiktinimą, interneto kultūrą ir filantropiją į vieną, plačiai nuskambantį viešą veiksmą.

Ką tai sako apie šiuolaikinę filantropiją?

Atpildo filantropijos reiškiniai rodo, kad aukojimas nebūtinai yra tik gerumo gestas. Kartais tai – būdas išreikšti poziciją, nubausti ar pasipriešinti, ginti moralines vertybes, įsitraukti į kolektyvinį veiksmą ar patirti jausmą, kad tavo balsas turi svorį. Nors tokios kampanijos kelia nemažai etinių klausimų, jos atskleidžia svarbią filantropijos pusę – neigiamos emocijos, jei tinkamai nukreiptos, gali tapti ypač galingu aukojimo motyvu. Kartais filantropija – tai ne tik pagalba. Kartais – tai gudriai panaudotas piniginis smūgis.